Kai buvau maža, adventas man reiškė ypatingą tylos laiką, nes negalima buvo
klausytis muzikos, linksmintis ir būtinai reikėjo atsisakyti kažko, kas tau
labai skanu ar svarbu – ko būtent turėjau nuspręsti pati. Iki pat šv.Kalėdų. Nes kitaip tavo šventės neturės
kažkokios prasmės, nejusi jų magijos ar kažkas panašaus. Labai gerai atsimenu,
kad man advento laikas vaikystėje atrodė labai ilgas, toks sunkus ir tikrai
laukiau, kad greičiau ateitų tos šventės. Vėliau viskas kažkaip supaprastėjo ir
negraužė sąžinės klausantis muzikos ar kapojant šokoladą. Dabar nežinau kaip
jums, o aš šiandien visą dieną bandau suvokti, kad advento vaininke jau dega ketvirtoji
žvakutė ir štai Kalėdos ant nosies. Ir atrodo tas adventas buvo toks gražus ir reikalingas, kad jo buvo per mažai – su šiuo sakiniu dešimtmete „aš“ ko gero nesutiktų, bet man jis tikrai praskriejo neįtikėtinai greitai.
Ne, nesiruošiu čia skųstis kaip nieko nespėju, nes šiais metais viskas
kitaip. Dovanas pavyko suorganizuoti iki to laiko, kol parduotuves užplūdo
įtampos ir nervų perkreipti veidai. Kažkaip tikiu, kad emocijas, su kuriomis
renkamės dovanas vienaip ar kitaip, gal tik kokia ir mikro molekuline dalelyte,
bet tikrai supakuojame kartu su jomis, todėl nutariau, kad šiais metais viską
padarysiu kitaip, t.y. nepaliksiu paskutinėm savaitėm, dienom.
Ir gal dėl to, o gal dėl kitko, bet šiais metais pajutau laukimą. Tikrą. Ne
tą, kuris suskamba paširdžiuose užgrojus Last
Christmas iškart po Vėlinių, pamačius Jyske „kalėdų senių“ vitrinas ar
nusipirkus kalėdinį megztinį. Tikrą laukimą, kai sugebi įsijungti savo galvoje
tokią tylos stotelę, kad girdi savo vidinį balsą. Ir tau ramu, nes viskas
kažkaip susidėlioja į savo vietas.
Na, laikas tikrai praskriejo kosminiu greičiu, bet dirbdama penkias dienas
per savaitę spėjau išsikepti bandyminę visų kepinių kuriuos planuoju šventiniam
stalui versiją, spėjau nusinerti kelias snaiges (nes tikrų, panašu,
nesulauksime), spėjau susitikti su keliais seniai matytais draugais, spėjau
pagalvoti apie žmones, kurie buvo mano gyvenime šiais metais ir kurie galbūt
ateis naujaisiais, apie tuos, kurie jau niekada nesėdės prie Kūčių stalo kartu
ir kurių niekada negalėsiu apkabinti.
Tas laukimas, kai spėji uždegti sąmonę ir susivokti, kas ir kodėl tau
svarbu, manau, yra labai geras ir reikalingas. Supratau, kad man turbūt
laukimas labiau patinka nei šventės. Nes man patinka laukti švenčių, kaip ir
patinka laukti laimės: susitikimo su draugais, koncerto, kelionės ar kt. Laukti
gražių dalykų yra taip nuostabu, bet labai svarbu jausti tos akimirkos tikrumą,
jausti kad mėgaujiesi laukimu, o ne lauki tam, kad mėgautumeisi.
Tikiuosi ir jūsų laukimo laikas buvo prasmingas arba bent pajutote jo dvasią ne tik prekybcentruose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą