Be akinių nematau
už kelių metrų atvažiuojančio troleibuso numerio, nepasisveikinu su už kelių
gretimų eilių parduotuvėje stovinčiu (pasirodo!)
pažįstamu/kolega/kaimynu/kursioku, nedažlybinu, kokia savaitės kava coffee
inn‘uose.
Esu trumparegė.
Tiesą sakant, nei vaikystėje, nei paauglystėje neturėjau akių problemų. Bet
vėliau atsitiko studijos, vėl studijos, darbas, kompiuteriai ir BUM.
Tačiau tai nieko
baisaus. Nes yra lęšiai/akiniai/akių korekcijos. Aš labiau bijau kitokio BUM,
kuriam pagalbinių priemonių ir vaistų ne taip paprasta suveikti:
kai per šventes
pamirštami seneliai
kai savęs
įprasminimas telpa tarp haštagų
kai prieš
altoriaus ištartas taip tėra tik reklaminio šūkio vertės
kai girta mama
aprėkia vaiką viešajame transporte
kai tėvai palieka
vaikus, nes taip bus kažkam geriau
kai miške
išmetami jau seni, todėl nereikalingi gyvūnai
kai meilė
prisimenama tik per laidotuves
kai vardan pinigų
galima bet ką
kai prišikama ant
to, kuo šventai tikėta
kai vaikams
padedama gauti rūkalų
kai daug burbama,
kad blogai, kai nežinoma, kas yra blogai
...
Nes, nu o ką?
Mano gyvenimas, mano tvartas, ką noriu, tą darau.
Bijau dvasinės
trumparegystės, kurią matau tiek iš arti, tiek iš toli. Be jokių dioptrijų.
