Apie laukimo ir advento laiką

Kai buvau maža, adventas man reiškė ypatingą tylos laiką, nes negalima buvo klausytis muzikos, linksmintis ir būtinai reikėjo atsisakyti kažko, kas tau labai skanu ar svarbu – ko būtent turėjau nuspręsti pati. Iki pat šv.Kalėdų. Nes kitaip tavo šventės neturės kažkokios prasmės, nejusi jų magijos ar kažkas panašaus. Labai gerai atsimenu, kad man advento laikas vaikystėje atrodė labai ilgas, toks sunkus ir tikrai laukiau, kad greičiau ateitų tos šventės. Vėliau viskas kažkaip supaprastėjo ir negraužė sąžinės klausantis muzikos ar kapojant šokoladą. Dabar nežinau kaip jums, o aš šiandien visą dieną bandau suvokti, kad advento vaininke jau dega ketvirtoji žvakutė ir štai Kalėdos ant nosies. Ir atrodo tas adventas buvo toks gražus ir reikalingas, kad jo buvo per mažai – su šiuo sakiniu dešimtmete „aš“ ko gero nesutiktų, bet  man jis tikrai praskriejo neįtikėtinai greitai.

Ne, nesiruošiu čia skųstis kaip nieko nespėju, nes šiais metais viskas kitaip. Dovanas pavyko suorganizuoti iki to laiko, kol parduotuves užplūdo įtampos ir nervų perkreipti veidai. Kažkaip tikiu, kad emocijas, su kuriomis renkamės dovanas vienaip ar kitaip, gal tik kokia ir mikro molekuline dalelyte, bet tikrai supakuojame kartu su jomis, todėl nutariau, kad šiais metais viską padarysiu kitaip, t.y. nepaliksiu paskutinėm savaitėm, dienom.

Ir gal dėl to, o gal dėl kitko, bet šiais metais pajutau laukimą. Tikrą. Ne tą, kuris suskamba paširdžiuose užgrojus Last Christmas iškart po Vėlinių, pamačius Jyske „kalėdų senių“ vitrinas ar nusipirkus kalėdinį megztinį. Tikrą laukimą, kai sugebi įsijungti savo galvoje tokią tylos stotelę, kad girdi savo vidinį balsą. Ir tau ramu, nes viskas kažkaip susidėlioja į savo vietas.

Na, laikas tikrai praskriejo kosminiu greičiu, bet dirbdama penkias dienas per savaitę spėjau išsikepti bandyminę visų kepinių kuriuos planuoju šventiniam stalui versiją, spėjau nusinerti kelias snaiges (nes tikrų, panašu, nesulauksime), spėjau susitikti su keliais seniai matytais draugais, spėjau pagalvoti apie žmones, kurie buvo mano gyvenime šiais metais ir kurie galbūt ateis naujaisiais, apie tuos, kurie jau niekada nesėdės prie Kūčių stalo kartu ir kurių niekada negalėsiu apkabinti.

Tas laukimas, kai spėji uždegti sąmonę ir susivokti, kas ir kodėl tau svarbu, manau, yra labai geras ir reikalingas. Supratau, kad man turbūt laukimas labiau patinka nei šventės. Nes man patinka laukti švenčių, kaip ir patinka laukti laimės: susitikimo su draugais, koncerto, kelionės ar kt. Laukti gražių dalykų yra taip nuostabu, bet labai svarbu jausti tos akimirkos tikrumą, jausti kad mėgaujiesi laukimu, o ne lauki tam, kad mėgautumeisi. 

Tikiuosi ir jūsų laukimo laikas buvo prasmingas arba bent pajutote jo dvasią ne tik prekybcentruose. 

Laiškas 5-metei sau

Labas! Turiu tau naujienų. Žinok, gyvenimas jis toks suktas ir ne visada viskas bus taip gražiai ir laimingai skonio sviestu patepta kaip tose pasakose, kur tau dabar skaito mama. Gyvenime viskas painiau ir čia neišsprendžia reikalo vienas princas, geroji fėja ar mama su tėčiu, bet tai dažnokai teks daryti ir tau. Nesitikėjai? Bet nebijok, tai yra neapsakomai įdomu, pats gyvenimas yra wow koks, greitai, labai greitai tuo įsitikinsi, o visi sunkumai... Po velnių, jie visi šioje gyvenimiškoje karusėleje atsiperka. 

Niekada neabejok savimi. Ir netikėk, kai tau sakys, kad tau nereikia tiek stengtis. Bet labai tavęs prašau, dažniau tikėk, kai sakys neiimti tiek visko į galvą. Ir širdį.

Neskriausk dabar brolio, oj neskriausk. Žinau, kad skamba keistai, bet labai greitai tas pyplys taps kietesnis nei tu. Neverk, kai mama nenupirks tokios pat barbės kaip turi draugės, ir nepyk. Išlaikyk vairavimą mokykloje. Neik į tą darbo pokalbį logistikos įmonėje. Jei gali pasirink biški lengvesnę bakalauro temą. Nepirk tos žalios baisios suknelės naujakui (kai pamatysi, žinosi). Neik į tuos balius, kurie jauti, kad nekaip baigsis. 

Neprarask tikėjimo, net kai atrodys, jog viskas šūdas, o Dievas apleido. Jis visada šalia, o tu stipresnė nei manai. O šiaip, labai tau pavydžiu, 5 metai kietas amžius, patikėk. Nepamiršk būti laiminga.

Tavo 25-metė.

5 priežastys, kodėl myliu lietų

Tiesą sakant, iš tikrųjų lietus man nepatinka. Man nepatinka nešiotis skėtį. Esu jų pametusi turbūt tiek pat, kiek man metų, o gal ir daugiau. Man nepatinka lietus, nes lyjant nemoku gražiai apsirengti. Aš nemėgstu lietaus, nes man žiauriai nepatinka, kai kažkas verkia, net jei tas kažkas – dangus. Man tiesiog nepatinka lietus. Juk gali kažkas nepatikti šiaip sau, be jokių argumentų. Vat nepatinka ir viskas. 

Bet iš tikrųjų aš myliu lietų. Ir štai 5 priežastys kodėl:

1. Nes kai lyja ir turi eiti į darbą – ne taip liūdna, kai šviečia kaitri saulė ir turi eiti į darbą.

2. Nes lietus kažkaip leidžia tinginiauti ramia sąžine.

3. Nes barbenant lietui į langą labiau girdi save. 

4. Nes lyjant knygos ir filmai įdomesni, muzika jausmingesnė, karštas šokoladas skanesnis, pledas – šiltesnis, o miegas – saldesnis.

5. Nes lyjant likti namie, net ir vienai – labai labai gera.

O juk turbūt tokia pati situacija ir su kitais dalykais, su žmonėmis. Tau gali kažkas nepatikti, bet dėl to juk nenustoji mylėti?

Maybe raindrops are the bravest thing created by God. Want to know why ? It is because they are never afraid of falling.

Ką gali išgirsti kurčias ir pamatyti aklas?

Tokiais tamsiais lapkričio rytais gravitacija aplink lovos rajoną turbūt stipriausia. Su fizika mano santykiai baigėsi 10 klasėje, tad tiksliai nežinau, tiesiog spėju. Nes atrodo, kad dar neiškišai kojos, o jau traukia atgal. Man būna, kad net sapnuoju, kaip sunkiai prabundu, nors tikrai nei tūsinu iki ryto, nei ką.

Tai vat tokiais rytais, kurie nelabai kuo, išskyrus laikrodžio rodykles ar pradenčių burzgėti automobilių variklius, skiriasi nuo nakties, priklausomybė kavai atrodo didžiulė. Arba kitiems dalykams, kurie tave pažadina, supurto ar kitaip įpučia gyvybės į miego supančiotą kūną. Tikriausiai taip yra nemažam šios mažos planetos žmonių skaičiui (?), jei ne visada, tai bent kartais, tokiais tamsiais rytais kaip šis.

Bet dar didesnė, nepriklausanti nuo paros laiko, oro temperatūros, nuotaikos, miego ir mėnulių fazių, ar sapnų turinio yra priklausomybė gerumui. Geriems žmonėms, žodžiams, mintims, geriems darbams. Nes gerumas tai laimė. Tai, ko neturėsi kišenėje jei nebus širdyje.

Nelaukime Kalėdų būti geriems. 

Būkime dažniau. 

------------------------------------------------------------------

Su pasauline gerumo diena.

Kindness is the language which the deaf can hear and the blind can see. - Mark Twain

Jaukumai

Jaukus. Ko gero vienas dažniausiai vartojamų epitetų šaltojo sezono prekėms papromotinti.

Jauki arbata. Jaukus pledas. Jaukūs baldai. Jaukūs kvapai. Jaukios žvakės. Jaukios detalės. Jaukūs dalykai. O bet per gerai būtų, kad tą jaukumą imtum ir nuspirktum. Už vieną kitą eurą ar kelis šimtus. Nesvarbu. 

Taip, visų tų jaukių dalykėlių pagalba tikrai galima sukurti jaukius namus, nes nu, ne be reikalo ten tas jauku su jais vaikšto. Bet vaikystėje, pavyzdžiui, pirkti nieko nereikėjo. Tik, pavyzdžiui, barikados. 

Galima eiti iš proto dėl viso to madingo jaukumo ir špyga. Nes juk būna įsisuki į šiltą pledą, pasiimi mylimą knygą, išsiviri kakavos. Juk jauku turėtų būt? O nejauku, vis kažko dar nejauku, ne 100 proc. jauku. 

Nes jaukumui turbūt nebūtinai reikia jaukaus pledo ar chalato. Ar net kakavos. Užtenka jaukių tarakonų galvoje. Ir šalia tokių pat žmonių.

Sometimes the smallest things take up the most room in your heart. - Winnie The Pooh

Apie (ne)pasitikėjimą savimi

Žmonės sako, kad manimi galima pasitikėti, bet kai manęs kas nors paprašo įvardyti vieną didžiausių savo trūkumų, nė nedvejodama sakau, kad aš pati žiauriai savimi nepasitikiu. Ne, visai ne ta prasme, kad bijau kalbėti viešai, ar imtis kokio crazy dalyko ar man svarbu ką pagalvos kiti. Seniai nebijau ir seniai nesvarbu, ne tas amžius jau. Bet kartais savimi nepasitikiu žiauriai. Dėl menkniekių.

Taip žiauriai, kad galiu x kartų patikrinti, ar tikrai nustačiau žadintuvą reikiamu laiku ar tikrai išsaugojau galutinį kokio nors teksto variantą, ar tikrai pasirinkau sutartą reklamos biudžetą, o ne tą kurį patį sugalvojau, ar tikrai išsiunčiau TĄ emeilą TAM žmogui, ar tikrai įdėjau rudojo, o ne balto cukraus į pyrago tešlą, ar tikrai nesupainiojau susitikimo laiko. Žinau, kad tikrai, bet still...

Nepasitikiu, kai atrodo jau tvirtai (!) nusprendžiu prašyti didesnės algos, bet pastatau save į vadovo vietą ir pagalvoju, gal vis dėlto dar reikia daugiau patobulėt tame ar aname.

Nepasitikiu, kai reikia eiti ir duoti kam nors velnių, nes gal ir nelabai reikia. Arba kai kas nors paklausia: – Alina tu juk ...? – Taip Taip..., sakau, o po sekundės jau suabejoju ar tikrai ten viskas Taip Taip. Atsipalaiduok mintyse sakau tai nepasitikinčiai sau, juk viskas čiki. Aš tą žinau, BET... Bet matyt kartais neturiu ką veikti, ar esu tokia laiminga, kad turiu tokio lygio problemų.

Žodžiu, jei tą minutę apie nieką negalvoju – atrodo, kad savimi nepasitikiu. Arba kaip tik kai per daug galvoju. Žodžiu, ne esmė. Esmė, kad  aš suprantu, kad tai nesąmonės ir mane, po velnių, tas labai nervina. 

Labai žaviuosi žmonėmis, kurie turi tą vidinį tikrumą absoliučiai dėl visko arba sugeba nesiparinti dėl kiekvieno šūdo ar net ir nelabai šūdo. Jūs neįsivaizduojat, kokie kieti esat ir kiek nereikalingo darbo sau neprisidarot :)

When nothing is sure, everything is possible.

- Margaret Drabble

10 faktų apie A.

1. Kartais man atrodo, kad vienu metu mąstau keliomis kalbomis.
2. Man patinka nieko nespėti.
3. Aš nekenčiu nieko nespėti.
4. Kartais nežinau, ko noriu ir kartais noriu visko.
5. Mėgstu pamiegoti, bet savaitgaliais įprastai 8 ryto jau atsikeliu.
6. Niekada nerūkiau.
7. Man nepatinka vėluojantys.
8. 3/4 metų laiko man būna šalta.
9. Sugebu susimaut lygioje vietoje. 
10. Kartais man atrodo, jog esu įsimylėjusi miestus, kuriuose niekada nebuvau. Ir žmones, kurių dar nesutikau.

- Kodėl, kai byra lapai, man baisu?- Tai ne lapai byra, tai laikas šnara, - tarė Juodasis akivaras, - o mes klausomės. Visiems baisu.

„Ežiūkas rūke“