Trumpai apie trumparegystes

Be akinių nematau už kelių metrų atvažiuojančio troleibuso numerio, nepasisveikinu su už kelių gretimų eilių parduotuvėje stovinčiu (pasirodo!) pažįstamu/kolega/kaimynu/kursioku, nedažlybinu, kokia savaitės kava coffee inn‘uose.

Esu trumparegė. Tiesą sakant, nei vaikystėje, nei paauglystėje neturėjau akių problemų. Bet vėliau atsitiko studijos, vėl studijos, darbas, kompiuteriai ir BUM.

Tačiau tai nieko baisaus. Nes yra lęšiai/akiniai/akių korekcijos. Aš labiau bijau kitokio BUM, kuriam pagalbinių priemonių ir vaistų ne taip paprasta suveikti:

kai per šventes pamirštami seneliai

kai savęs įprasminimas telpa tarp haštagų

kai prieš altoriaus ištartas taip tėra tik reklaminio šūkio vertės

kai girta mama aprėkia vaiką viešajame transporte

kai tėvai palieka vaikus, nes taip bus kažkam geriau

kai miške išmetami jau seni, todėl nereikalingi gyvūnai

kai meilė prisimenama tik per laidotuves

kai vardan pinigų galima bet ką

kai prišikama ant to, kuo šventai tikėta

kai vaikams padedama gauti rūkalų

kai daug burbama, kad blogai, kai nežinoma, kas yra blogai

...

Nes, nu o ką? Mano gyvenimas, mano tvartas, ką noriu, tą darau.

Bijau dvasinės trumparegystės, kurią matau tiek iš arti, tiek iš toli. Be jokių dioptrijų.

aktualijos

šiandien stotelėje nugirstas paauglių pyktis:

- tu per visą savaitę nepalaikinai nei vieno mano selfio.
- aš laikinau, bet man nesilaikino. Nu tipo rodė kad palaikinu, o tada bac ir žiūriu nepalaikinta. facebook'as čiuju streikavo.
- meluoji, mačiau, kad Ugnės tai kažkap viskas tau pasilaikino.
- ar tu dūrna ar ką? sakau kad laikinau bet tavo nors tu ką nesilaikino
-------------------------------------------------------

Gaila JO, laikina nuotraukas taip, kad facebookas nepaneša, o JI dar turi gėdos pykti.
-------------------------------------
Žmonės sako, kad technologijos ir socialiniai tinklai sužlugdė tikrą bendravimą, o dviejų žmonių akių kontaktą nužudė akių-ekranų kontaktai. Bet viskas ne taip paprasta. Technologijos atėjo mums padėti, bet čia mes ligoniai, kad nemokam jomis naudotis protingai.

Ačiū.

Mama sako, kad gimiau 12:50 val. Tuomet paskutinė naujų metų pirmojo mėnesio diena buvo tokia kaip šiandien, be sniego, kiek primenanti pavasarį. Sako, kad tėtis gyvai mane pamatė tik vasario 4 dieną. Sako, kad tada vyrų neleido į palatas. Bet jam pasisekė, nes mamos palata buvo antrame aukšte, tad Ji parodė mane Jam pro langą. 

kai pagalvoju apie praskriejusius 25 savo gyvenimo metus atmintyje pirmiausia iškyla ne klausimas: o ką po velnių nuveikiau. Ne pasiekimai, ne džiaugsmai, net ir ne klaidos ar liūdesiai piešiasi pirmiausia, bet ŽMONĖS. Kurie buvo šalia. Arčiau ar toliau, daugiau ar mažiau. Bet buvo. 

Ačiū už atneštas pamokas, už šypsenas prasilenkiant gatvėje, už patirtis ir įkvėpimą. Už kantrybę. Už pokalbius ir meilę. Už kalbančią tylą. Už juoką. Už pamokymus, kritiką ir ginčus, už dėmesį bet kokia jo forma. 

Žinokit, apie jus visus, kažkaip kartais pagalvoju. Net jei dabar mus sieja tik bendra lipimo į truliką stotelė ar mokyklos suolas prieš x metų. Tikiuosi, visų jūsų gyvenimuose viskas gerai.

Berods Einšteinas sakė, kad atsitiktinumas – tai Dievas, keliaujantis inkognito. Visatos Kūrėjau, ačiū Tau, už taip neatsitikinai parinktas man prabėgusių metų dovanas. Mano gyvenimas nėra toks tobulas, kad galėčiau jo linkėti kitiems, bet jis toks, kokiu su niekuo ir nesikeisčiau. Tad su šypsena ir polėkiu pasitikius naujus metus savo kelionėje  :)