2016 m. sausio 31 d., sekmadienis

Ačiū.

Mama sako, kad gimiau 12:50 val. Tuomet paskutinė naujų metų pirmojo mėnesio diena buvo tokia kaip šiandien, be sniego, kiek primenanti pavasarį. Sako, kad tėtis gyvai mane pamatė tik vasario 4 dieną. Sako, kad tada vyrų neleido į palatas. Bet jam pasisekė, nes mamos palata buvo antrame aukšte, tad Ji parodė mane Jam pro langą. 

kai pagalvoju apie praskriejusius 25 savo gyvenimo metus atmintyje pirmiausia iškyla ne klausimas: o ką po velnių nuveikiau. Ne pasiekimai, ne džiaugsmai, net ir ne klaidos ar liūdesiai piešiasi pirmiausia, bet ŽMONĖS. Kurie buvo šalia. Arčiau ar toliau, daugiau ar mažiau. Bet buvo. 

Ačiū už atneštas pamokas, už šypsenas prasilenkiant gatvėje, už patirtis ir įkvėpimą. Už kantrybę. Už pokalbius ir meilę. Už kalbančią tylą. Už juoką. Už pamokymus, kritiką ir ginčus, už dėmesį bet kokia jo forma. 

Žinokit, apie jus visus, kažkaip kartais pagalvoju. Net jei dabar mus sieja tik bendra lipimo į truliką stotelė ar mokyklos suolas prieš x metų. Tikiuosi, visų jūsų gyvenimuose viskas gerai.

Berods Einšteinas sakė, kad atsitiktinumas – tai Dievas, keliaujantis inkognito. Visatos Kūrėjau, ačiū Tau, už taip neatsitikinai parinktas man prabėgusių metų dovanas. Mano gyvenimas nėra toks tobulas, kad galėčiau jo linkėti kitiems, bet jis toks, kokiu su niekuo ir nesikeisčiau. Tad su šypsena ir polėkiu pasitikius naujus metus savo kelionėje  :)


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą