Be akinių nematau
už kelių metrų atvažiuojančio troleibuso numerio, nepasisveikinu su už kelių
gretimų eilių parduotuvėje stovinčiu (pasirodo!)
pažįstamu/kolega/kaimynu/kursioku, nedažlybinu, kokia savaitės kava coffee
inn‘uose.
Esu trumparegė.
Tiesą sakant, nei vaikystėje, nei paauglystėje neturėjau akių problemų. Bet
vėliau atsitiko studijos, vėl studijos, darbas, kompiuteriai ir BUM.
Tačiau tai nieko
baisaus. Nes yra lęšiai/akiniai/akių korekcijos. Aš labiau bijau kitokio BUM,
kuriam pagalbinių priemonių ir vaistų ne taip paprasta suveikti:
kai per šventes
pamirštami seneliai
kai savęs
įprasminimas telpa tarp haštagų
kai prieš
altoriaus ištartas taip tėra tik reklaminio šūkio vertės
kai girta mama
aprėkia vaiką viešajame transporte
kai tėvai palieka
vaikus, nes taip bus kažkam geriau
kai miške
išmetami jau seni, todėl nereikalingi gyvūnai
kai meilė
prisimenama tik per laidotuves
kai vardan pinigų
galima bet ką
kai prišikama ant
to, kuo šventai tikėta
kai vaikams
padedama gauti rūkalų
kai daug burbama,
kad blogai, kai nežinoma, kas yra blogai
...
Nes, nu o ką?
Mano gyvenimas, mano tvartas, ką noriu, tą darau.
Bijau dvasinės
trumparegystės, kurią matau tiek iš arti, tiek iš toli. Be jokių dioptrijų.
- tu per visą savaitę nepalaikinai nei vieno mano selfio.
- aš laikinau, bet man nesilaikino. Nu tipo rodė kad palaikinu, o tada bac ir žiūriu nepalaikinta. facebook'as čiuju streikavo.
- meluoji, mačiau, kad Ugnės tai kažkap viskas tau pasilaikino.
- ar tu dūrna ar ką? sakau kad laikinau bet tavo nors tu ką nesilaikino
-------------------------------------------------------
Gaila JO, laikina nuotraukas taip, kad facebookas nepaneša, o JI dar turi gėdos pykti.
-------------------------------------
Žmonės sako, kad technologijos ir socialiniai tinklai sužlugdė tikrą bendravimą, o dviejų žmonių akių kontaktą nužudė akių-ekranų kontaktai. Bet viskas ne taip paprasta. Technologijos atėjo mums padėti, bet čia mes ligoniai, kad nemokam jomis naudotis protingai.
Mama sako, kad gimiau 12:50 val. Tuomet paskutinė naujų metų pirmojo mėnesio diena buvo tokia kaip šiandien, be sniego, kiek primenanti pavasarį. Sako, kad tėtis gyvai mane pamatė tik vasario 4 dieną. Sako, kad tada vyrų neleido į palatas. Bet jam pasisekė, nes mamos palata buvo antrame aukšte, tad Ji parodė mane Jam pro langą.
kai pagalvoju apie praskriejusius 25 savo gyvenimo metus atmintyje pirmiausia iškyla ne klausimas: o ką po velnių nuveikiau. Ne pasiekimai, ne džiaugsmai, net ir ne klaidos ar liūdesiai piešiasi pirmiausia, bet ŽMONĖS. Kurie buvo šalia. Arčiau ar toliau, daugiau ar mažiau. Bet buvo.
Ačiū už atneštas pamokas, už šypsenas prasilenkiant gatvėje, už patirtis ir įkvėpimą. Už kantrybę. Už pokalbius ir meilę. Už kalbančią tylą. Už juoką. Už pamokymus, kritiką ir ginčus, už dėmesį bet kokia jo forma.
Žinokit, apie jus visus, kažkaip kartais pagalvoju. Net jei dabar mus sieja tik bendra lipimo į truliką stotelė ar mokyklos suolas prieš x metų. Tikiuosi, visų jūsų gyvenimuose viskas gerai.
Berods Einšteinas sakė, kad atsitiktinumas – tai Dievas, keliaujantis inkognito. Visatos Kūrėjau, ačiū Tau, už taip neatsitikinai parinktas man prabėgusių metų dovanas. Mano gyvenimas nėra toks tobulas, kad galėčiau jo linkėti kitiems, bet jis toks, kokiu su niekuo ir nesikeisčiau. Tad su šypsena ir polėkiu pasitikius naujus metus savo kelionėje :)
Kai buvau maža, adventas man reiškė ypatingą tylos laiką, nes negalima buvo
klausytis muzikos, linksmintis ir būtinai reikėjo atsisakyti kažko, kas tau
labai skanu ar svarbu – ko būtent turėjau nuspręsti pati. Iki pat šv.Kalėdų. Nes kitaip tavo šventės neturės
kažkokios prasmės, nejusi jų magijos ar kažkas panašaus. Labai gerai atsimenu,
kad man advento laikas vaikystėje atrodė labai ilgas, toks sunkus ir tikrai
laukiau, kad greičiau ateitų tos šventės. Vėliau viskas kažkaip supaprastėjo ir
negraužė sąžinės klausantis muzikos ar kapojant šokoladą. Dabar nežinau kaip
jums, o aš šiandien visą dieną bandau suvokti, kad advento vaininke jau dega ketvirtoji
žvakutė ir štai Kalėdos ant nosies. Ir atrodo tas adventas buvo toks gražus ir reikalingas, kad jo buvo per mažai – su šiuo sakiniu dešimtmete „aš“ ko gero nesutiktų, bet man jis tikrai praskriejo neįtikėtinai greitai.
Ne, nesiruošiu čia skųstis kaip nieko nespėju, nes šiais metais viskas
kitaip. Dovanas pavyko suorganizuoti iki to laiko, kol parduotuves užplūdo
įtampos ir nervų perkreipti veidai. Kažkaip tikiu, kad emocijas, su kuriomis
renkamės dovanas vienaip ar kitaip, gal tik kokia ir mikro molekuline dalelyte,
bet tikrai supakuojame kartu su jomis, todėl nutariau, kad šiais metais viską
padarysiu kitaip, t.y. nepaliksiu paskutinėm savaitėm, dienom.
Ir gal dėl to, o gal dėl kitko, bet šiais metais pajutau laukimą. Tikrą. Ne
tą, kuris suskamba paširdžiuose užgrojus Last
Christmas iškart po Vėlinių, pamačius Jyske „kalėdų senių“ vitrinas ar
nusipirkus kalėdinį megztinį. Tikrą laukimą, kai sugebi įsijungti savo galvoje
tokią tylos stotelę, kad girdi savo vidinį balsą. Ir tau ramu, nes viskas
kažkaip susidėlioja į savo vietas.
Na, laikas tikrai praskriejo kosminiu greičiu, bet dirbdama penkias dienas
per savaitę spėjau išsikepti bandyminę visų kepinių kuriuos planuoju šventiniam
stalui versiją, spėjau nusinerti kelias snaiges (nes tikrų, panašu,
nesulauksime), spėjau susitikti su keliais seniai matytais draugais, spėjau
pagalvoti apie žmones, kurie buvo mano gyvenime šiais metais ir kurie galbūt
ateis naujaisiais, apie tuos, kurie jau niekada nesėdės prie Kūčių stalo kartu
ir kurių niekada negalėsiu apkabinti.
Tas laukimas, kai spėji uždegti sąmonę ir susivokti, kas ir kodėl tau
svarbu, manau, yra labai geras ir reikalingas. Supratau, kad man turbūt
laukimas labiau patinka nei šventės. Nes man patinka laukti švenčių, kaip ir
patinka laukti laimės: susitikimo su draugais, koncerto, kelionės ar kt. Laukti
gražių dalykų yra taip nuostabu, bet labai svarbu jausti tos akimirkos tikrumą,
jausti kad mėgaujiesi laukimu, o ne lauki tam, kad mėgautumeisi.
Tikiuosi ir jūsų laukimo laikas buvo prasmingas arba bent pajutote jo dvasią ne tik prekybcentruose.
Labas! Turiu tau naujienų. Žinok, gyvenimas jis toks suktas ir ne visada
viskas bus taip gražiai ir laimingai skonio
sviestu patepta kaip tose pasakose, kur tau dabar skaito mama. Gyvenime viskas
painiau ir čia neišsprendžia reikalo vienas princas, geroji fėja ar mama su
tėčiu, bet tai dažnokai teks daryti ir tau. Nesitikėjai? Bet nebijok, tai yra
neapsakomai įdomu, pats gyvenimas yra wow koks, greitai, labai greitai tuo
įsitikinsi, o visi sunkumai... Po velnių, jie visi šioje gyvenimiškoje karusėleje
atsiperka.
Niekada neabejok savimi. Ir netikėk, kai tau sakys, kad tau nereikia
tiek stengtis. Bet labai tavęs prašau, dažniau tikėk, kai sakys neiimti tiek
visko į galvą. Ir širdį.
Neskriausk dabar brolio, oj neskriausk. Žinau, kad skamba keistai, bet
labai greitai tas pyplys taps kietesnis nei tu. Neverk, kai mama nenupirks tokios pat barbės kaip turi draugės, ir nepyk. Išlaikyk vairavimą mokykloje. Neik į tą
darbo pokalbį logistikos įmonėje. Jei gali pasirink biški lengvesnę bakalauro
temą. Nepirk tos žalios baisios suknelės naujakui (kai pamatysi, žinosi). Neik į tuos balius, kurie jauti, kad
nekaip baigsis.
Neprarask tikėjimo, net kai atrodys, jog viskas šūdas, o Dievas
apleido. Jis visada šalia, o tu stipresnė nei manai. O šiaip, labai tau
pavydžiu, 5 metai kietas amžius, patikėk. Nepamiršk būti laiminga.
Tiesą sakant, iš tikrųjų lietus man nepatinka. Man nepatinka nešiotis skėtį. Esu jų pametusi turbūt tiek pat, kiek man metų, o gal ir daugiau. Man nepatinka lietus, nes lyjant nemoku gražiai apsirengti. Aš nemėgstu lietaus, nes man žiauriai nepatinka, kai kažkas verkia, net jei tas kažkas – dangus. Man tiesiog nepatinka lietus. Juk gali kažkas nepatikti šiaip sau, be jokių argumentų. Vat nepatinka ir viskas.
Bet iš tikrųjų aš myliu lietų. Ir štai 5 priežastys kodėl:
1. Nes kai lyja ir turi eiti į darbą – ne taip liūdna, kai šviečia kaitri saulė ir turi eiti į darbą.
2. Nes lietus kažkaip leidžia tinginiauti ramia sąžine.
3. Nes barbenant lietui į langą labiau girdi save.
4. Nes lyjant knygos ir filmai įdomesni, muzika jausmingesnė, karštas šokoladas skanesnis, pledas – šiltesnis, o miegas – saldesnis.
5. Nes lyjant likti namie, net ir vienai – labai labai gera.
O juk turbūt tokia pati situacija ir su kitais dalykais, su žmonėmis. Tau gali kažkas nepatikti, bet dėl to juk nenustoji mylėti?
Maybe raindrops are the bravest thing created by God. Want to know why ? It is because they are never afraid of falling.
Tokiais tamsiais lapkričio rytais gravitacija aplink lovos rajoną turbūt stipriausia. Su fizika mano santykiai baigėsi 10 klasėje, tad tiksliai nežinau, tiesiog spėju. Nes atrodo, kad dar neiškišai kojos, o jau traukia atgal. Man būna, kad net sapnuoju, kaip sunkiai prabundu, nors tikrai nei tūsinu iki ryto, nei ką.
Tai vat tokiais rytais, kurie nelabai kuo, išskyrus laikrodžio rodykles ar pradenčių burzgėti automobilių variklius, skiriasi nuo nakties, priklausomybė kavai atrodo didžiulė. Arba kitiems dalykams, kurie tave pažadina, supurto ar kitaip įpučia gyvybės į miego supančiotą kūną. Tikriausiai taip yra nemažam šios mažos planetos žmonių skaičiui (?), jei ne visada, tai bent kartais, tokiais tamsiais rytais kaip šis.
Bet dar didesnė, nepriklausanti nuo paros laiko, oro temperatūros, nuotaikos, miego ir mėnulių fazių, ar sapnų turinio yra priklausomybė gerumui. Geriems žmonėms, žodžiams, mintims, geriems darbams. Nes gerumas tai laimė. Tai, ko neturėsi kišenėje jei nebus širdyje.
