Žmonės sako, kad manimi galima pasitikėti, bet kai manęs kas nors paprašo įvardyti vieną didžiausių savo trūkumų, nė nedvejodama sakau, kad aš pati žiauriai savimi nepasitikiu. Ne, visai ne ta prasme, kad bijau kalbėti viešai, ar imtis kokio crazy dalyko ar man svarbu ką pagalvos kiti. Seniai nebijau ir seniai nesvarbu, ne tas amžius jau. Bet kartais savimi nepasitikiu žiauriai. Dėl menkniekių.
Taip žiauriai, kad galiu x kartų patikrinti, ar tikrai nustačiau žadintuvą reikiamu laiku ar tikrai išsaugojau galutinį kokio nors teksto variantą, ar tikrai pasirinkau sutartą reklamos biudžetą, o ne tą kurį patį sugalvojau, ar tikrai išsiunčiau TĄ emeilą TAM žmogui, ar tikrai įdėjau rudojo, o ne balto cukraus į pyrago tešlą, ar tikrai nesupainiojau susitikimo laiko. Žinau, kad tikrai, bet still...
Nepasitikiu, kai atrodo jau tvirtai (!) nusprendžiu prašyti didesnės algos, bet pastatau save į vadovo vietą ir pagalvoju, gal vis dėlto dar reikia daugiau patobulėt tame ar aname.
Nepasitikiu, kai reikia eiti ir duoti kam nors velnių, nes gal ir nelabai reikia. Arba kai kas nors paklausia: – Alina tu juk ...? – Taip Taip..., sakau, o po sekundės jau suabejoju ar tikrai ten viskas Taip Taip. Atsipalaiduok mintyse sakau tai nepasitikinčiai sau, juk viskas čiki. Aš tą žinau, BET... Bet matyt kartais neturiu ką veikti, ar esu tokia laiminga, kad turiu tokio lygio problemų.
Žodžiu, jei tą minutę apie nieką negalvoju – atrodo, kad savimi nepasitikiu. Arba kaip tik kai per daug galvoju. Žodžiu, ne esmė. Esmė, kad aš suprantu, kad tai nesąmonės ir mane, po velnių, tas labai nervina.
Labai žaviuosi žmonėmis, kurie turi tą vidinį tikrumą absoliučiai dėl visko arba sugeba nesiparinti dėl kiekvieno šūdo ar net ir nelabai šūdo. Jūs neįsivaizduojat, kokie kieti esat ir kiek nereikalingo darbo sau neprisidarot :)
When nothing is sure, everything is possible.
- Margaret Drabble
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą